Kuryba

Metaforos yra dinamiškos ir tąsios. Judrios ir nenuspėjamos. Upė irgi viena iš jų. Ypač balta. Tokia primintų mielas, sausį dažniausiai užšalusias, nuo vaiko dienų mums žinomas upių tėkmes... Podraug ir sniegą, šaltį, ledynę, kuria pereinama į kitą – vasarą tokiu būdu nepasiekiamą upės pusę. Kitas krantas visada – misterija, paslaptis, nežinomybė. Tik įveikus užšalusią baltą upę patirsime, kuris krantas vertesnis – tas, kuriame esi, kuriame gyveni, ar tas, kuris tau nėra (ar retai esti) pasiekiamas.

Ryto Jurgelio upė – irgi metafora. Tai upė, kurią irgi reikia įveikti. Ar ji užšalusi, nežinau. Ko gero, nežinotų ir autorius. Jam ir nereikia: jis ir upė yra vienis, kuris plukdo mus į asmenines asociacijas, priklausančias vaizdinijai, o ne geografiniam žinojimui. Faktologija sykiais suteikia galių, tačiau ji turi apibrėžtas ribas, kurių nežino balta upė, įvairiomis kryptimis srūvanti langeliais ir ieškanti savo prasmės, savo kelio, neužšąlančių savo ribų. Kvadratėlių metafizikoje upė yra nematoma. Vaizdinis pasakojimas, kurį neša upė, tai kelionė, žadinanti, audrinanti vaizduotę. Žinoma, akimirką galima pamanyti, kad plokštuma, suskirstyta kvadratėliais, primena kalėjimą, uždaras, gal vien tik stalkeriams įveikiamas zonas. Kažkam toji ribojanti plokštuma irgi yra tiesa, kurią anksčiau ar vėliau nublokš galinga upės srovė, turinti savo asmeninę ištarmę. Upė – nenugalima.

Atrodo, kad laikas čia, baltoje upėje, tampa erdve, o visi galiojantys fizikos dėsniai – beverčiais. Man virpuliuojantis Ryto kvadratas regisi kaip humanistinė žinia, siunčiama į kosmosą, kaip meditatyvus hieroglifas, kuriam įskaityti gali prireikti gyvenimo. Todėl baltas, juodas ar spalvotas tas kvadratas, jis neišvengiamai atsiduria baltoje upėje, virsdamas ir abstrakčia filosofine parabole, ir čia pat esančia apčiuopiamybe.

Tuštuma ir begalybė, pradžių pradžia ir neatšaukiamas finalas upeivio Ryto kuriamam virpančiame mikrokosme tampa unikalia vienove, kurią galima ir reikia kūrybingai reflektuoti. Ir gal net pasijusti laimingam. Juk visi ženklai rodo, kad ja, ta balta upe, kada nors praplauks ir balta valtis.

Julius Keleras

---------------

Balta upė yra dedikuota tapymo proceso ir laiko tėkmės refleksijoms. „Tapymo proceso“ – nes dar nuo 1995-ųjų metų dailininkas yra ėmęsis tapymo kvadratėliais strategijos. Formaliai tai koreliuoja su Colour Field painting – „spalvoto lauko tapyba“. R. Jurgeliui taip pat yra aktuali gestiškumo, spalvos, plačių plotų, „sulaužytų“ paviršių, struktūrinio konstravimo, iš autonomiškų elementų sudėliotos visumos problematika. Su praėjusio amžiaus abstrakčiuoju ekspresionizmu šią tapybą taip pat sieja neišbaigtumo, tapymo proceso akcentavimo idėjos. Panašiai kaip rytietiškoje dailėje, čia svarbus yra pasyvaus laiko tėkmės fiksavimo momentas. Atskiri kūriniai vizualiai primena budistines mandalas ar bizantiškas ikonas (tai sufleruoja net kvadratiniai formatai), visus tuos artefaktus, kurie bando atverti sąmonės ir pasąmonės langus į Anapusybę. Baltos upės specifiką yra lėmę ne tik dailės istorijos konceptualizavimas, naujas, personalizuotai kitoks požiūris į nefigūrinę, konkrečiąją tapybą – raišką, kurios fragmentiškumas lietuviškosios dailės kontekste yra palikęs esminių spragų, bet ir sąmoningas estetizavimas. Atsispirdama nuo modernizmo patirties, R. Jurgelio spalvoto lauko tapyba yra šiek tiek susimuliuota, žaidybiškai ir imitaciškai pateikta (tiesiog perfrazuojant Magritte‘ą, tartum teigiant ir neigiant vienu metu – „tai yra ir nėra abstrakti tapyba“), tam, kad žiūrovas pradėtų mąstyti – kur prasideda ir baigiasi tapymo procesas, kame slypi pačios tapybos ribos ir ar ji bent akimirkai gali sustabdyti laiką? Pastaruoju metu R. Jurgelis tapybos darbų formatai yra apgalvotai didinami, atskiri struktūriniai elementai dar labiau „užaštrinami“ (kiekvienam iš jų bandant įkrauti dar didesnę vaizdinio suvokimo dozę), o būsimosios parodos numatomos kaip instaliaciniai objektai, suvokėjų auditoriją fiziškai ir emociškai panardinant į Baltą upę ir jos deklaruojamas ištarmes.

Vidas Poškus

Rytas-vakaras, tamsu-šviesu, lengva-sodru. Daugybe išieškotų kontrastų ne vieną gali nustebinti naujoji Ryto Jurgelio tapybinė kolekcija, šiuo metu ekponuojama Kretingos pranciškonų vienuolyne.

Rytą menininko darbuose pakeitė vakaras. Naujas kelias. Naujo, nepatirto ieškojimas ir atradimas.
Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Kaip sako autorius, ilgus metus prie to sodraus kolorito buvo eita, tačiau Mūzai neįsakysi, ji įnoringa: neplaukė iki šiol tokie sodrūs vaizdiniai ir tiek. Reikėjo kantrybės ir ilgo laukimo, kol tai atėjo savaime ir subrendo lyg geras, taurus vynas, kuris
paskui jau liejasi nesuvaldomu sodrių spalvų srautu, skaidrų mėlį pakeisdamas ryškių spalvų gama, abstrahuotas figūras, žmonių veidus netikėtai prisodrindama paslapties. Tapyba nušvinta kita šviesa, lyg pakilus juodai aksominei teatro uždangai. Prasideda spektaklis...
Drobėse – gyvenimiškos mizanscenos.

Paveikslas „Kelias“. Čia du žmonės sėdi vienas priešais kitą visiškoje tamsoje, tarp jų nusidriekęs šviesus kelias, ir tame kelyje skleidžiasi žiedas – gyvybės medis. Įelektrintas magnetizmas, kažko naujo gimimas... Sustabdyta graži akimirka, jausmo, nuotaikos virsmas.
Paveikslas „Po baliaus“. Ištysęs žmogaus veidas, liūdesys ir neviltis veide. Aplink tvyrantis chaosas. Ir raudona linija, nubėganti liūdnu žmogaus veidu.

Dvi mizanscenos, dvi skirtingos nuotaikos.
Visi darbai šioje parodoje yra labai vientisi ir harmoningi.
Jungiamoji kompozicijos dalis kone visuose J. Ryto darbuose yra subtiliai išieškota linija, dažnai kontrastinga, užbaigianti ir surišanti visas atskiras paveikslo grandis.

Raudona linija, jungianti dviejų žmonių akis, galėtų reikšti impulsyvų užgimusį jausmą („MUDU“), liūdesį („Po baliaus I“).
Linija nėra tik kompozicijos elementas. Ji atlieka svarbią funkciją – sustiprina emocinį krūvį ir sutelkia dėmesį.
Kalbant apie R.Jurgelio tapybą, negalima nepažymėti jo sąsajų su lietuvių liaudies menu ir baltų simbolika.
„Menas neturi sienų, bet turi tautybę“, – sakė eseistas Tomas Sakalauskas. Ši citata kaip reta dera Ryto Jurgelio tapybos apibūdinimui. Jo modernistinėje tapyboje ypač ryški archajinės lietuvių liaudies meno tradicija. Ornamentika, simbolika, koloritas, dažname darbe atkartojamas lelijos žiedo, gyvybės medžio, paukščio, angelo motyvas. Nėra jokių svetimkūnių, visi simboliai lietuviški, tik savitai interpretuoti, sustyguoti ir surišti ryškia linija, be kurios kūrinys nėra užbaigtas, be kurios nėra skambėjimo.
Tamsiojoje Ryto Jurgelio kolekcijoje labai svarbi yra faktūra. Įvairios grafikos technikos harmoningai derinamos su tapyba: juoda drobė kruopščiai paruošiama pagrindinio personažo atėjimui – tamsus drobės paviršius išbraižomas ir išrašomas įvairiais lietuviškais simboliais, ornamentais ir žodžiais( lyg paukščio pėdų raštais) ir tik po to ateina ji – spalva, daugybė spalvų, kurių šėlsmas sukuria džiugią nuotaiką, kurios neužgožia net tamsus nakties fonas.

Dar vienas naujai atrastas dalykas šioje kolekcijoje – formatas.
Kompoziciškai įvaldytą kvadrato formą tamsiojoje Ryto tapybos kolekcijoje paįvairinama naujas, neišbandytas stačiakampio formatas. Kvadratas – įprasta, įvaldyta ir nugludinta menininko tapybinė erdvė, o didelė stačiakampė drobė – neapvaldytas kūrybinis laukas, nepaklusnus, kitoks, sunkiau įveikiamas, tačiau sėkmingai įveiktas, harmonizuotas ir prijaukintas.
Išlieka tie patys spalvoti kvadratėliai, margos linijos ir vaikiška tapymo maniera.
Pirmas įspūdis, žvelgiant į J. Ryto darbus gali būti apgaulingas. Neretai šiek tiek infantilumu dvelkiantis tapybos darbas savyje slepia neišmatuojamą gelmę, kitą dimensiją.

Kuo ilgiau jaukiniesi darbą, tuo gilesnė veriasi gelmė.
Personalinė paroda – visada išbandymas kūrėjui. Menas nevirsta menu, kol neįvyksta sandūra kūrėjas – vertintojas. Ir tik šio magiško dialogo plotmėje tapybos darbas virsta meno kūriniu.
Paroda tarytum pasitikrinimas – menas, ar ne.
Ypač smalsu buvo patikrinti naująją, juodąją J.Ryto kolekciją. Kalbasi jo darbai su žiūrovu ar ne?
Jei nekalba su kūrėju, neprabils ir į žiūrovą.

RYTO JURGELIO tapybos kolekcijoje neturėtų būti nebylių darbų. Visi su autoriumi nesikalbėję darbai buvo užtapyti. Be gailesčio... Tai autoriaus begalinio reiklumo sau ir kūrybinės sąžinės bruožas.
Ir taip kasdien – rytą-vakarą...

--------------
Tapytojo Ryto Jurgelio sąmonės žemėlapiai išveda į
subtilias lietuvių poetiškojo abstrakcionizmo teritorijas.
Kūriniuose ypatingai stiprus meditacinis pradas, kurio
mažosiomis "dvasios sodybėlėmis" tampa vienas seniausių ir
stipriausių geometrinių simbolių - kvadratas.
Stebėtojų akyse drobė virsta įstabaus žaidimo "klasėmis" lauku,
mįslinga topografine dėlione, sykiu nustatančia trasą
ir atspindinčia ja ėjusių iki mūsų pėdsakus.

Rolandas Rastauskas

--------------
Akimirkos iš parodų

2017 02 23 Ryto Jurgelio paroda „Balta upė“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus